LIUDAS MOCKŪNAS – MARC DUCRET – JIM BLACK

LIUDAS MOCKŪNAS – MARC DUCRET – JIM BLACK

 (Lietuva – Prancūzija – JAV)

Liudas Mockūnas – saxes

Marc Ducret – g

Jim Black – dr

Tai šių metų Birštono festivalio bomba. Trys improvizacinės muzikos žvaigždės pirmą kartą drauge prisistato Lietuvos publikai.

Marco Ducret ir Liudo Mockūno tandemas gyvuoja jau nuo 2002-ųjų, kai gitaristas prisijungė prie lietuvio ir danų būgnininko Stefano Pasborgo grupės „Toxikum“, kartu  įrašė albumą, pelniusį Danijos muzikos apdovanojimą. Nuo tada Liudas ir Marcas muzikuoja ir dviese. 2009-aisiais „NoBusiness Records“  išleido jų bendrą albumą „Silent Vociferation“.

Lietuvoje šį tandemą girdėjome jau įvairių sudėčių projektuose, o dabar jį papildys vienas mylimiausių gitaristo būgnininkų amerikietis Jimas Blackas, grojęs su Marcu daugiau kaip prieš 20 metų Timo Berne kvintete „Bloodcount“,  įrašęs su juo tris kompaktines plokšteles.

„Kai pirmą kartą išgirdau Jimą ir Marcą šioje grupėje, jie mane pribloškė – skambėjo taip gaiviai ir ypatingai. Aš visada svajojau pagroti su jais abiem“, – prisipažino Liudas Mockūnas.

Birštono festivalis įgyvendins seną saksofonininko svajonę.

Multiinstrumentininkas, kompozitorius, grupių lyderis Liudas Mockūnas yra viena ryškiausių Lietuvos šiuolaikinio džiazo bei improvizacinės muzikos žvaigždžių. Baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademiją  bei Kopenhagos ritminės muzikos konservatoriją, jis greitai įsitvirtino Europos improvizacinės muzikos scenoje. Šiandien tai dinamiškiausias Lietuvos džiazo kūrėjas, nuolat migruojantis per Europos festivalius ir džiazo klubus, randantis vis naujų kūrybos partnerių tarp Skandinavijos, Baltijos šalių, Lenkijos, Rusijos, Portugalijos ir kitų kraštų muzikantų.

Liudas  yra grupės „Mockūno Nuclear“ bei „Traffic Trio“ lyderis, tarptautinių džiazo kolektyvų „Toxikum“, elektroakustinio trio „Red Planet“ vienas lyderių, „Copenhagen Art Ensemble“, Markuso Pesoneno „Hendecet“,  Stefano Pasborgo „Free Moby Dick“ ir „Odessa 5“,  tarptautinių  grupių „Dirty Mountain“, „Heavy Beauty“, Mikko Innaneno „Innkvisitio“,  šiuolaikinės muzikos ansamblių „Gaida“, „Konvoj Art“  bei Lietuvos ansamblių tinklo narys.

Muzikas groja duetuose su M.Ducret ir Ryoji Hojito, Barry Guy, Williamu Hookeriu,  Petru Geniušu,  Artūru Bumšteinu, Vladimiru Tarasovu, Mikko Innanenu, bendradarbiauja su Pierre’u Dorge bei  jo „New Jungle Orchestra”,  Jacobu Anderskovu, Nilsu Davidsenu, Vladimiru Čekasinu, Arkadijumi Gotesmanu, Matsu Eilertsenu, Marku Solborgu, Jonasu Westergaardu, Jakobu Riisu, Jaaku Sooääru, Hugo Carvalhais ir daugybe kitų savitų džiazo kūrėjų.

Jis grojo ir su Andrew Hillo „Jazz Par“ oktetu, „Ibrahim Electric“, britų „TrioVD“, „Free Tallinn Trio“, Matsu Gustaffssonu, Raymondu Stridu, Franku Gratkowskiu ir kitais džiazo novatoriais.

2004 metais Liudas  kartu su Stefanu Pasborgu  pelnė  Danijos muzikos apdovanojimą už grupės „Toxikum“ albumą. Saksofonininko meistriškumas yra įvertintas ir Lietuvos, Latvijos bei Prancūzijos džiazo  konkursų premijomis, džiazo festivalių „Vilnius Jazz“ ir „Birštonas“ prizais už nuopelnus Lietuvos džiazui, Lietuvos muzikų sąjungos „Auksiniu disku“. 2011 metais jam įteiktas Lietuvos teatralų apdovanojimas „Auksinis scenos kryžius“ už geriausią muziką dramos spektakliui.

Menininkas yra žinomas ne tik kaip improvizacinės muzikos bei avangardinio džiazo atstovas, bet ir kaip šiuolaikinės akademinės muzikos atlikėjas. Jo repertuare – akademinės muzikos kūrėjų Broniaus Kutavičiaus, Anatolijaus Šenderovo, Arvydo Malcio, Viačeslavo Ganelino, Dietricho Eichmanno, Vykinto Baltako, Ramintos Šerkšnytės, Giedriaus Puskunigio, Osvaldo Balakausko, Vytauto Germanavičiaus  kūriniai.

Saksofonininkas koncertavo kaip solistas su „Kralovy Hradec Symphony Orchestra“, Lietuvos valstybiniu bei Nacionaliniu simfoniniais orkestrais, Šv.Kristoforo ir Klaipėdos kameriniais orkestrais, styginių kvartetu „Chordos“. Su įvairiais kolektyvais jis gastroliavo daugelyje Europos šalių, JAV, Kinijoje, Japonijoje, Izraelyje.

Atlikėjo diskografiją sudaro apie 60 albumų. Liudas Mockūnas daug nuveikė eksperimentinio džiazo leidybai – jis yra vienas nepriklausomos įrašų kompanijos „NoBusiness Records“ įkūrėjų bei strategų.

Šiuo metu Liudas Mockūnas yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei KaunoVytauto Didžiojo universiteto džiazo katedrų docentas.

Kompozitorius ir gitaristas Marcas Ducret – vienas originaliausių nūdienos improvizuotojų.  Scenoje jis primena žmogų-orkestrą.  Puikiai valdantis akustines ir elektrines gitaras savamokslis virtuozas kuria nenuspėjamą, nepaklūstančią klasifikacijai muziką, kurioje susilieja nuožmios elektrinės atakos ir impresionistinės abstrakcijos, triukšmo ir roko gūsiai, flamenko ir šiuolaikinės klasikos spalvos, visos įmanomos kūrybos formos.

Karjerą gitaristas pradėjo grodamas folkloro, roko, šokių muzikos grupėse, akompanuodamas dainininkams ir pats dainuodamas. Tai buvo jo universitetai.

1986 metais M.Ducret tapo prancūzų „Orchestre National de Jazz“ nariu, ėmė reikštis vietos ir tarptautinėse džiazo scenose sulaukdamas pripažinimo. 1987-aisiais jis buvo apdovanotas Django Reinghardto prizu, 1988 ir 1989 metais „Jazz Hot“ žurnalas jį išrinko geriausiu Prancūzijos džiazo gitaristu. 1989-aisiais jis tapo SACEM (The Society for the Advancement of Continuing Education for Ministry) žvaigžde.

1991-aisiais M.Ducret pradėjo bendradarbiauti su amerikiečiu saksofonininku Timu Berne, ėmė nuolat koncertuoti su juo už Atlanto. Tarptautinė džiazuomenė gitaristą bene geriausiai ir žino iš jo darbų su T.Berne grupėmis „Caos Totale“, „Bloodcount“,  „Science Friction“, trio „Big Satan“  (su būgnininku Tomo Rainey). Tandemas įgrojo net 12 kompaktinių diskų. T.Berne įrašų kompanija „Screwgun“ išleido ir kelis Marco Ducret solo albumus.

Gitaristas taip pat bendradarbiavo su Davidu Sanbornu, Django Batesu, Joey Baronu, Davidu Friedmannu, Michel’iu Portalu, Joachimu Kühnu, Franco Ambrosetti, Didier Lockwoodu, Miroslavu Vitousu, Enrico Rava, Adamu Nussbaumu, Michel’iu Godard’u,  grupėmis „AKA Moon“, Louiso Sclaviso and Dominique Pifarely „Acoustic Quartet“, Andy Emler‘o kvintetu, Francois Jeanneau orkestru „Pandemonium“,  „Copenhagen Art Ensemble“, „Ensemble Cairn“, Francois Corneloup’o ir Bobby Previte’o kvartetais, daugeliu kitų muzikos autoritetų, yra trombonininko Samuelio Blaserio kvarteto narys.

Ducret stebina savo plačiais kūrybiniais interesais. Jis buvo įkūręs tentetą „Seven Songs“, savitai interpretuojantį 7 dešimtmečio popmuziką, grojo solo operos spektaklyje, koncertavo su kinų tradicinės muzikos atlikėjais, įgrojo kelių filmų garso takelius, bendradarbiauja su šiuolaikinės muzikos ansambliu „Ictus“. Su vokalistais ir instrumentiniu ansambliu jis parengė projektą „Lady M“ pagal Wiliamą Shakespeare‘ą. 2011-2014 metais Marcas įrašė su keliais ansambliais penkis „Tower“ albumus („Ayler Records“),  įkvėptas Vladimiro Nabokovo prozos.

Pastaraisiais metais Marcas Ducret  itin traukia menų sintezės projektai. Jo albume „Qui Parle? muzika susipina su balso intonacijomis,  literatūriniu tekstu bei jo ritmu. Projekte „Un sang d’encre“  menininkas panaudojo šokį, video bei  religinius istorinius tekstus, projektui „Morse, Vers les ruines, Histoire“ balsui, violončelei ir gitaroms su videoinstaliacija jis pats sukūrė tekstą.

Nuolatines gastroles gitaristas derina su meistriškumo kursais – surengė jų daugybę  Prancūzijoje, Italijoje, Belgijoje, Portugalijoje, Suomijoje, JAV,  Skandinavijos ir Baltijos šalyse.

Marco Ducret diskografijoje – per 20 albumų, kuriuros jis išleido kaip lyderis. Naujausias – „Metatonal“ („Ayler Records“), įrašytas jo trio su kviestiniais muzikantais S.Blaseriu, saksofonininku Christophe Monniot ir trimitininku Fabrice Martinezu.

Jimas Blackas yra vienas įtakingiausių šių laikų būgnininkų, atvedęs džiazą į XXI amžių. Jo grupė „AlasNoAxis“,  suvienijusi senus bendražygius Chrisą Speedą, Hilmarą Jenssoną ir Skúlį Sverrissoną, – viena ryškiausių džiazo scenos novatorių.

Nuo 10-ojo dešmtmečio Jimas Blackas eksperimentuoja naujomis technikomis ir garsais,  įtvirtindamas juos improvizacinės muzikos žodyne. Šis būgnininkas vienas pirmųjų moderniai panaudojo džiaze Balkanų muzikos elementus, susiejo novatoriška elektronika elekroakustines improvizacijas ir tradicijomis grindžiamą džiazą.

Plačiai garbinamas dėl savo neribotų techninių galimybių ir futuristinių idėjų menininkas žavi klausytojus neblėstančiu muzikavimo džiaugsmu ir išradingumu, kaitinančiais publiką jau daugiau kaip 25 metus.

Atlikėjas užaugo Seatle greta savo būsimųjų kolegų Chriso Speedo, Andrew D‘Angelo ir Cuong Vu. Pamuzikavę įvairiuose džiazo ansambliuose, 1985-aisiais jie patraukė į Bostoną, kur Jimas įstojo į „Berklee School of Music”. Bostone būgnininkas kartu su Speedu, D‘Angelo ir gitaristu Kurtu Rosenwinkeliu įkūrė grupę „Human Feel“, kuri iš karto sudomino džiazo žinovus.

10-ojo dešimtmečio pradžioje šios grupės muzikantai įsikūrė Niujorke ir įelektrino tenykštę sceną, tapę „Knitting Factory“ numylėtiniais. Juos ėmė graibstyte graibstyti džiazo korifėjai. Blackas įsiliejo į to meto garsiausias grupes – Timo Berne „Bloodcount“, Ellery Eskelino trio, Dave‘o Douglaso „Tiny Bell Trio“. Dvidešimt metų tęsėsi jo turai ir įrašai tiek su jomis, tiek su tokio kalibro improvizuotojais kaip  Uri Caine‘as, Dave‘as Liebmanas, Lee Konitzas, Nelsas Cline‘as, Steve‘as Colemanas, Tomaszas Stanko, Laurie Anderson, Johnas Zornas.

Po 12 metų darbo su eksperimentine grupe „AlasNoAxis“ Jimas drastiškai pasuko nauju keliu – įkūrė fortepijoninį trio su jaunu austrų pianistu Eliasu Stemesederiu ir vienu veikliausių Niujorko muzikantų bosininku Thomasu Morganu. Trio surengė daugybę tarptautinių turų ir išleido tris albumus.

Į naujausią būgnininko projektą „Malamute“ įsiliejo saksofonininkas Oskaras Gunjonssonas. Jam skirtas albumas pasirodė pernai.