NESTORAS TORRESAS IR KAUNO BIGBENDAS

(Puerto Rikas/JAV – Lietuva)

Kauno bigbendas (vyr. dirigentas Tomas Botyrius) nėra praleidęs nė vieno Birštono džiazo festivalio, muzikuoja čia nuo 1980-ųjų pristatydamas originalias programas su įdomiais solistais. Šį kartą kolektyvo kvietimu į Lietuvą atvyko čia dar nekoncertavęs puertorikietis fleitininkas, „Latin Grammy“ apdovanojimo laureatas Nestoras Torresas.

Svečias su orkestru pristatys savo naujausią albumą „Dominikos siuita“ („Dominican Suite“), kuriuo apdainavo jam mielus šio krašto žmones, kultūrą ir muziką.

Nestoras Torresas būdamas penkerių metų pradėjo groti būgnais, o dvylikos – fleita.  Į muzikos kelią jį pastūmėjo tėvas Nestoras Ramonas, Puerto Riko „Latin“ džiazo pionierius, grojęs fortepijonu, „Hammond“ vargonais ir vibrafonu.  Be to, vyresniojo Torreso teta buvo legendinė Lotynų Amerikos dainininkė Ruth Fernandez.

Dar paauglystėje jaunasis Nestoras su šeima persikėlė iš Puerto Riko į Niujorką, kur tęsė fleitos studijas Manneso muzikos mokykloje ir kartu grojo su karščiausiomis to meto „Latin“ muzikos grupėmis Niujorko šokių klubuose. Greitai jo scenos partneriais tapo tokie solidūs muzikantai kaip Tito Puente, Ray Barretto, Larry Harlow, Hectoras Lavoe.

Jaunuolis net nutraukė mokslą dėl gastrolių, o vėliau tęsė studijas Naujosios Anglijos muzikos konservatorijoje Bostone. Būdamas 23-ejų Nestoras jau buvo išleidęs keturis solinius albumus.

Didysis fleitininko karjeros lūžis įvyko, jam persikėlus į Majamį paskui kubietiškos muzikos grupę „Hansel & Raul“, su kuria jis gastroliavo ir įgrojo tris albumus. Tačiau sužibėjo vaikinas kaip solistas, netikėtai gavęs pasirodyti „Miami Beach“ festivalyje. Netrukus jis buvo pakviestas į populiarų televizijos šou ir leidosi į gastroles Japonijoje su  Herbie Hancocku ir Wayne’u Shorteriu.

N. Torreso nesustabdė net žiaurus likimo smūgis, vos neatėmęs jo gyvybės per garsenybių laivų lenktynes, susidūrus laivams. Bet muzikanto karjera po nelaimės net įsibėgėjo – netrukus jis išleido dar keturis albumus, nusifilmavo dokumentinėje juostoje apie legendinį Kubos kontrabosininiką ir kompozitorių Israelį Lópezą Valdésą „Cachao“, įsiamžino Glorios Estefan albume ir pasirodė su ja „Grammy“ apdovanojimuose, o 2001-aisiais pats laimėjo „Latin Grammy“ pop- instrumentinio albumo kategorijoje už kompaktinį diską „This Side of Paradise“.

Iki šiol N. Torresas išleido 18 albumų ir pelnė dar penkias „Grammy“ nominacijas, tarp jų keturias – „Latin“ muzikos žanre. Jo kūryba apibūdinama kaip egzotiškas įvairių stilių mišinys, nardinantis klausytoją į amerikietiško, brazilų ir afrokubietiško džiazo stichiją. Muzikas yra išleidęs ir klasikos albumą, kuriuo atidavė duoklę didžiajam Puerto Riko kompozitoriui Rafaeliui Hernandezui.

Be jau minėtų scenos meistrų, fleitininkas bendradarbiavo su Kenny Logginsu, Dave’u Matthews, Paquito D’Rivera,  Arturo Sandovalu, Naujojo pasaulio (The New World), Klivlendo ir Singapūro simfoniniais orkestrais.

Fleitininko teigimu, jo misija – skleisti muzika himanistines vertybes ir optimizmą. Ne vieną savo kompozicijų N. Torresas yra dedikavęs Tibeto dvasiniam vadovui Dalai Lamai. Fleitos virtuozas keliauja po pasaulį ir bendrauja su svarbiais asmenimis ne tik kaip iškilus menininkas, bet ir kaip kultūros ir taikos ambasadorius. Be to, jis yra Majamio „Barry University“ ir Carloso Albizu universiteto garbės daktaras.

Kauno bigbendas  gyvuoja nuo 1991-ųjų ir jau daugiau kaip 30 metų yra džiazo kultūros flagmanas Kaune ir Lietuvoje, reikšmingų šalies džiazo įvykių liudininkas, dalyvis ir kūrėjas. Be šio kolektyvo būtų sunku įsivaizduoti kasmetinius Lietuvos džiazo festivalius „Kaunas Jazz“, „Birštonas“, „Klaipėdos pilies džiazo festivalį“, „Šiaulių bigbendo festivalį“.

Kauno bigbendas užaugino ne vieną džiazo instrumentininkų ir vokalistų kartą. Su juo muzikavo  beveik visi žymiausi Lietuvos džiazo meistrai, daugelis estrados ir  populiariosios muzikos įžymybių, taip pat Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, švietėjiškas programas rengė kitų žanrų menininkai.

Bigbendas tapo gyvos džiazo mokyklos simboliu, atstovavo Lietuvos džiazui Suomijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Lenkijoje, Olandijoje, Latvijoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Estijoje.

Lietuvių publikai jis pristatė jau daug užsienio korifėjų, tarp jų –  Suomijos džiazo kūrėjus Eeero Koivistoineną ir Jukką Linkolą, švedų trimitininką Lasse Lindgreną ir multiinstrumentininkę Gunhild Carling, JAV džiazo kompozitorių Franko Mantoothą,  trimitininką Randy Breckerį, trombonininką Jiggsą Whighamą, saksofonininką ir kompozitorių Bobą Mintzerį, vokiečių vargonininkę Barbarą Dennerlein, prancūzų akordeonistą Richard‘ą Galliano, ispanų perkusininką Jorge Perezą, klarneto virtuozą iš Norvegijos Felixą Peikli, Estijos džiazo žvaigždę Sofiją Rubiną, meksikietį vibrafonininką Victorą Mendozą.

Pastaraisiais metais parengtos originalios programos ir su vokaliste Nadine Axisa (Malta), kantelės virtuoze Ida Elina (Suomija), saksofonininke Hermine Deurloo, pianistu Peteriu Beetsu (Nyderlandai),  danų smuikininke Lina Kruse.

Net 18 metų, iki pat savo mirties, kolektyvui vadovavo jo įkūrėjas Romualdas Grabštas (1943–2009). Jo darbus kurį laiką tęsė Skirmantas Sasnauskas, Tomas Botyrius, Petras Tadaras.  Itin produktyvus buvo trombonininko, kompozitoriaus ir aranžuotojo Jievaro Jasinskio vadovavimo etapas, trukęs nuo 2018 iki 2022 metų ir stipriai praplėtęs bigbendo originalios lietuviškos muzikos repertuarą.  Iš J. Jasinskio vyriausiojo dirigento pareigas perėmė saksofonininkas  Tomas Botyrius.

2006 metais Kauno bigbendo veikla buvo įvertinta Lietuvos muzikų sąjungos „Auksiniu disku“, o 2009-aisiais Romualdui Grabštui po mirties skirtas „Vilnius Jazz“ apdovanojimas už nuopelnus Lietuvos džiazui.