Gimusi ir užaugusi Vilniuje Viktorija „Vik“ Gečytė nuo mažens gyveno muzikos apsuptyje: jos šeimos susibūrimuose būdavo dainuojama trimis balsais, tėvas grodavo akordeonu ir gitara. Pati Viktorija viešai scenoje pasirodė būdama tik penkerių ir netrukus jau dalyvavo nacionalinės televizijos laidose.

Paauglystėje atradusi džiazą, ji keliaudavo autostopu po Lietuvą į džiazo festivalius, tarp jų – ir į Birštono, tad sugrįžimas į šią sceną jai itin reikšmingas.

Dainininkė baigė  „Lafayette College“  Jungtinėse Valstijose, po to persikėlė gyventi į Paryžių, kur ėmė dainuoti vietos klubuose ir festivaliuose, siekti tarptautinės karjeros. 2008-aisiais ji pradėjo gastroliuoti po JAV ir Europą su žymiu amerikiečių  kontrabosininku Gene‘u Perla, dirbusiu su džiazo legendomis  Elvinu Jonesu, Sonny Rollinsu, Sarah Vaughan, Nina Simone ir daugeliu kitų. Su juo Viktorija įdainavo net keturis albumus.

Dainininkės diskografijoje iš viso –  12 albumų, tarp jų – penki soliniai, įrašyti su G. Perla bei jo trio, taip pat su Adamu Nussbaumu, Davidu Jimenezu, Edselu Gomezu, Nicole Glover, Pablo Batista, Seanu Gough, Vaughn Stoffey, Mouradu Benhammou, N. Thomasu, Julien‘u Coriatt ir jo vadovaujamu orkestru, kitais muzikantais. Viktorijos balsas skamba ir pernai pasirodžiusiame vibrafonininko N. Thomaso originalių kompozicijų albume „Caffee Break“.

1. Gečytės vokalas dažnai apibūdinamas kaip aksominis, švytintis, net angeliškas, tačiau, dainininkės įsitikinimu, jos stiprybė – tai gebėjimas pasakoti muzika istorijas, sukuriant ypatingą ryšį su klausytojais, kai kvėpuoja kiekviena frazė, yra iškalbinga kiekviena pauzė.

Vibrafonininkas ir kompozitorius Nicholas Thomasas reiškiasi Prancūzijos bei kitų šalių scenose su savo kvartetu ir bendraminčių projektuose, tarp jų – M. Benhammou „The Soulful Drums“, Cesar‘io Poirier „Vivarium“, V. Gečytės ir G. Perla trio.

Muzikas studijavo vibrafoną Paryžiaus konservatorijoje, perkusiją – Italijoje, Emilijos Redžo konservatorijoje („Conservatoire de Reggio Emilia“), kompoziciją – Hectoro Berliozo konservatorijoje Paryžiuje.

Tradicinio džiazo entuziastas, garbstomas dėl subtilaus melodisto talento, išleido jau apie 20 albumų. 2021-aisiais pasirodęs pirmasis „Plays The Music of Hank Jones“ buvo įvertintas „Jazz Magazine“ skiriamu „CHOC“ prizu. 2018 metais Albinea džiazo festivalis Italijoje jam įteikė Roberto Zelioli prizą.

Vibrafono virtuozas koncertavo ir įrašinėjo muziką su daugybe žinomų džiazo meistrų, tarp jų – Peteriu Bernsteinu, Joe Magnarelliu, Marku Withfieldu, Jorge Rossy, Gene Perla, Alainu Jean-Marie, Franku Basile, Davidu Pastoru, Baptiste Herbinu, Jimu Yamouridisu, Sarah Murcia, Philu Abrahamu.

1. Thomasas sukūrė muzikos kino, televizijos, šokio projektams.

Niujorkietis kontrabosininkas Peteris Gironas pradėjo muzikinę karjerą 16-kos. 8-ajame dešimtmetyje jis grojo Brodvėjaus miuzikluose, vėliau – įvairiose bliuzo, „Motown“ stiliaus, džiazo ir Lotynų Amerikos  muzikos grupėse visoje Amerikoje. 

Muzikas studijavo Vestminsterio koledže Naujajame Džersyje (JAV) smuiką, altą, elektrinį ir akustinį bosą. Jo kūrybos keliai susikirto su spalvinga muzikos garsenybių plejada. 1989-1994 metais jis buvo žymaus bliuzo gitaristo Lutherio Allisono grupių bosininkas,  pasirodė su juo daugelyje festivalių ir gastrolių, išleido albumų.

Tarp P. Girono partnerių buvo tokio kalibro atlikėjai kaip Charlesas Earlandas, Johnas  Purcellas, Ernie Wattsas, Kurtas Ellingas, Dave‘as Liebmanas, Rhoda Scott, Halas Singeris, Kirkas Lightsey, Sarah Morrow. Kontrabosininko maršrutai driekiasi per Europą, JAV, Aziją ir Afriką.

Daug metų jis užsiima ir pedagogine veikla: dėstė Monpeljė konservatorijoje ir Amerikos šiuolaikinės muzikos mokykloje Paryžiuje, yra Tarptautinio muzikos pedagogų koledžo Paryžiuje (International Music Educators of Paris (IMEP) college of music) vienas steigėjų. 

Gimęs Paryžiuje, alžyriečio šeimoje Mouradas Benhammou džiazą atrado 15-kos ir lavino muzikavimo įgūdžius slapta, prieš tėvo valią. Savamokslis būgnininkas nuo 1992-ųjų bendradarbiavo Paryžiaus klubuose su pripažintais improvizuotojais René Urtreger‘u, François Chassagnite, Michel‘u Grailler, Paulu Bollenback‘u. Sunny Murray‘us jam atvėrė duris į laisvojo džiazo pasaulį.

Įkvėptas Sun Ra muzikos,  Mouradas  įkūrė savo pirmąją grupę – nonetą  „The Interplanetary Music Orchestra” ir 1998 m. išleido pirmąjį albumą kaip grupės lyderis. Jis sėmėsi įkvėpimo ir iš legendinių bopo būgnininkų: 2003-aisiais nuvykęs į Niujorką, bendravo su Louisu Hayesu, Grassella Oliphant, Walteriu Perkinsu, kuris tapo jo mentoriumi. Ši patirtis įkvėpė Mouradą suburti  hardbopo grupę „Jazzworkers”.

Būgnininkas muzikuoja su įvairių kartų menininkais: Barry Harrisu, Franku Morganu, Mandy Gaynes, Jamesu Spauldingu, Joe Cohnu, Halu Singeriu, Ricky Fordu, Davidu Murray, Dougu Raney, Butchu Warrenu, Marku Whitfieldu, Alainu Jean-Marie, Steve‘u Pottsu ir daugeliu kitų. Tvirta partnerystė jį sieja su Fabienu Mary, Davidu Sauzay, Pierre‘u Christophe‘u, Hugo Lippi, Williamu Chabbey, Nicholasu Thomasu, Esiae Cidu, Leslie Lewisu, Raphaeliu Imbert‘u.

„Jazz Magazine“ M. Benhammou titulavo vienu geriausių šių dienų bopo ir hardbopo būgnininkų.